Maxima Library

Известный киевский беллетрист и журналист Г. Н. Брейтман недаром слыл знатоком криминального сословия. Его книга «Преступный мир», изданная в самом начале XX века — настоящая небольшая энциклопедия уголовной жизни, методов «работы» преступников и воровского жаргона.

„Angelų klubas“ – vieno garsiausių šiuolaikinių brazilų rašytojų Luiso Fernando Verissimo satyrinė istorija apie keistus pasirinkimus, mirtį ir nuostabias gastronomines patirtis. Nevengdamas tamsaus humoro autorius pasakoja apie dešimt pasiturinčių vyrų, džiaugsmingai puoselėjančių apsirijimo nuodėmę. Visi jie priklauso gurmanų klubui ir kartą per mėnesį susitinka pasimėgauti itin prašmatniomis vakarienėmis. Po dvidešimties klubo gyvavimo metų lyderis miršta nuo AIDS, o kitus narius sieję ryšiai ima braškėti. Mėginant išsaugoti vakarienių tradiciją priimama keistoko mažakalbio virėjo pagalba – jo puoduose ir keptuvėse sukuriami šedevrai išlepusius gurmanus pavergia ir priverčia ryžtis sunkiai suvokiamiems dalykams.

1933–1945 m. nacistai pavogė milijonus meno kūrinių ir antikvarinių dirbinių. Pagal tiesioginį Hitlerio įsakymą plėšikauti į Europą buvo siunčiamos specialiai parengtos pajėgos. Muziejai, galerijos ir žydų šeimos buvo geidžiamas grobis. Iškiliausi darbai turėjo būti eksponuojami Hitlerio planuotame įkurti Fiurerio muziejuje, o išsigimusiu laikomas menas (entartete Kunst) sunaikintas arba parduotas už trokštamą užsienio valiutą; Daug meno kūrinių rasta po karo, bet daugiau nei šimtas tūkstančių dingo. Šie kūriniai atrasti tik pastaraisiais dešimtmečiais iškiliausiose pasaulio meno įstaigose, taip pat ir Stokholmo moderniojo meno muziejuje; „Plėšikai“ – prikaustanti istorija apie fanatišką nacistų maniją menui, taip pat apie aštrią teisinę ir moralinę kovą dėl „dingusio“ meno. Knygoje pasakojama apie milijardų vertus meno kūrinius ir palikuonių kovą už teisę į savo praeitį.

Knygą „Pirkiniai išsimokėtinai“ sudaro trylika tarpusavy susijusių apsakymų, kuriuose santūriu humoru ir švelnia ironija vaizduojamas lietuvių emigrantų šeimos gyvenimas Kanadoje. Pagrindinė pasakojimo intriga – karštai trokštančių pritapti Kanadoje vaikų ir senamadiško, iš ūkininkų šeimos kilusio tėvo, niekaip neįstengiančio atsisakyti gyvenimo „senojoje šalyje“ įpročių, konfliktas. Nesuprantamos gyvenimo taisyklės iš pradžių lyg siena, skirianti lietuvių emigrantus nuo likusios Kanados visuomenės dalies. Stebėdami „vietinius“, o kartais, kliaudamiesi vien nuojauta, jie bando pralaužti iš pažiūros neįveikiamą sieną, tačiau dažnai tarsi kakta į ją atsimuša.Ilgainiui pavyksta rasti būdų, kaip ją įveikti. Vaizdingas buitinių detalių aprašymas, lydintis šios šeimos gyvenimo peripetijas, puikiai atskleidžia šeštojo ir septintojo dešimtmečio gyvenimo Kanadoje atmosferą, atrodo, kad autorius pasakoja apie savo gyvenimą, nors iš tiesų ši knyga nėra autobiografinė. Antano Šileikos pasakojimai apie lietuvių emigrantų šeimą susilaukė nemažo dėmesio Kanadoje ir pelnė keletą apdovanojimų už humorą.

2008-ųjų Pulitzerio premijos laureatas Junot Diaz yra vienas išskirtiniausių ir įdomiausių balsų šiuolaikinėje amerikiečių literatūroje. Jo proza – vulgari, drąsi ir poetiška, jo kalba – literatūrinės elegancijos ir gatvės žargono mišinys.„Štai taip tu ją prarandi“ – devynios tikrumu nuginkluojančios istorijos apie netobulą meilę. Jų centre – jaunas kietakaktis Junioras, kurio širdį autorius negailestingai sudaužo daugybę kartų, demonstruodamas, kaip stipriai meilė, romantiška, fizinė ar šeimos, gali paveikti net ir vyriškiausią charakterį. Junot Diaz sielvartą prilygina radiacijai – gali palaidoti ir bandyti pamiršti, tačiau ji niekada galutinai neišnyks.

„Kai dingo balandžiai“ – tai estų kilmės Suomijos rašytojos Sofi Oksanen trečiasis romanas iš tetralogijos apie netolimą Estijos praeitį ir politinį Europos suskaldymą. Ankstesnės dalys – „Stalino karvės“ ir „Valymas“. Romane vaizduojami neramumų ir tariamos taikos dešimtmečiai: Estijos Respublikos pirmojo laikotarpio pabaiga, Antrasis pasaulinis karas ir „atšilimas“ bei stagnacijos pradžia Sovietų Sąjungoje. Tai pasakojimas apie žmogaus santykius su valdžia, apie gebėjimą ir nenorą prisitaikyti, apie kaukes, kurias vieni pajėgia dėvėti, kiti – ne. Ką rinktis: ištverti tiesia nugara traiškomam krumpliaračių, ar pačiam tapti tokiu krumpliaračiu? Kartu knygoje gvildenamas tragiškas vienos šeimos likimas, ją supančių žmonių viltys ir netektys.

Kontrapunkto principu sudarytoje apsakymų rinktinėje vaizduojamas sovietų kariuomenės apsuptas Budapeštas baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir šių dienų Vengrijos emigrantų išgyvenimai Vakaruose. Drastiško karo žiaurumo, jo prisiminimų ir traumų fone autorius atskleidžia aistrų dramą, poetinėmis metaforomis perteikia paradoksalią ir iš esmės prieštaringą žmogaus prigimtį; 2012 m. vengrų kilmės kanadietis Tamas Dobozy už šią knygą buvo apdovanotas Kanados rašytojų fondo grožinės literatūros prizu.

Biografinis abato Ransė romanas tarsi praskleidžia užmaršties šydą ir pažeria daug senų laikų istorijų, susijusių su tikromis asmenybėmis. Čia veikia karaliai ir karalienės, kunigaikščiai ir hercogienės, žymūs filosofai ir rašytojai, politikai ir bažnyčios tėvai, jų vaikai ir pavainikiai, draugai ir priešai, žmonos ir meilužės. Autorius pamažu atskleidžia paslaptis ir parodo tikrąjį Prancūzijos visuomenės veidą.

Gabrielis Bagratianas su žmona Žiuljete ir sūnumi Stefanu 1915-ųjų pavasarį grįžta į gimtąjį kaimą Musa Dago papėdėje. Gabrielis – turkų kariuomenės atsargos karininkas – Antiochijoje aplanko keletą pažįstamų, nueina į krašto valdytojo biurą; vyras visur jaučia priešiškas nuotaikas armėnų tautai. Turkas, senas šeimos draugas, aga Rifaatas Bereketas pataria jam nekišti nosies į valdiškas institucijas ir pažada nuvykti į Stambulą ir armėnus užtarti. Blogos nuojautos jau sklando ore, prasideda pirmosios armėnų deportacijos. Pastorius Lepsijus, vokiečių dvasininkas, stengiasi įtikinti karo ministrą Enverą Pašą sustabdyti armėnų trėmimus ir taip užbėgti lemtingiems posūkiams už akių. Bet įvykiai veja įvykius ir paaiškėja – kraujo upės nepavyks išvengti…

Tarp miškų įsikūrusio mažo miestelio gyvenimą gaubia mistinės paslaptys. Garsi vaikų rašytoja Laura Sniegė čia subūrusi literatų draugiją, kurios nauja nare tampa jauna mokytoja Ela Milana. Per žiemos pokylį rašytoja netikėtai dingsta savo namuose apstulbusių svečių akivaizdoje. Ela ima tirti šį įvykį ir kitus paranormalius reiškinius, susijusius su draugijos nariais. Nenorom ji įtraukiama į keistą psichologinį literatų žaidimą, kurio taisyklės išties grėsmingos… Intriguojantis romano siužetas supintas iš siaubo ir mistikos, detektyvo ir juodojo humoro elementų. Daugybę premijų pelniusio suomių autoriaus stilių kritikai įvardija kaip magiškąjį realizmą.

Titas Jensenas – alkoholio nevengiantis vidutinio amžiaus rašytojas, duonai užsidirbantis iš neaiškių knygų viešo skaitymo festivaliuose. Titas negali liautis mąstyti, kad toks aukšto lygio autorius kaip jis gyvenime yra vertas daugiau; Edis X – moterų mylimas jaunas poetas, nuolatinis festivalių lankytojas, mėgstantis būti dėmesio centre. Edis negali liautis mąstyti, kad toks talentingas ir gerai atrodantis vyras kaip jis gyvenime yra vertas daugiau; Vieną naktį abiem iki žemės graibymo nusigėrusiems rašytojams kyla mintis, kaip pasiekti taip trokštamo pasaulinio pripažinimo, – jie turi parašyti geriausią knygą pasaulyje. Knygą, kuri užims pirmąją vietą visų kategorijų bestselerių sąrašuose, knygą, kuri sujungs viską į viena! Tačiau išsiblaivę vyrai greitai supranta: Geriausia knyga pasaulyje gali būti tik viena, ir nė vienas iš jų nenori dalintis šlove…; Ar yra ribos, kurių negali peržengti rašytojas dėl Geriausios knygos pasaulyje? Pagundos, draugų išdavystės ir vidinė jėga, verčianti siekti savo svajonės. Šioje knygoje autorius su būdingu skandinavams santūrumu, kartais tik menamu žodžio, o neretai ir jausmo, punktyru atskleidžia galvosūkių kupiną istoriją, įtraukiančią skaitytoją nuo pirmojo puslapio iki paskutiniosios eilutės. Iki taško. Geriausios knygos pasaulyje taško.

Rinkdamas medžiagą šiai unikaliai knygai apie Kolumbiją ir kokainą autorius užtruko beveik dešimt metų, prireikė daugiau kaip šimto pokalbių su kokos augintojais, kontrabandininkais, samdomais žudikais, policininkais ir politikais. Kolumbijoje kokainas – tai ne vien milteliai, sujaukiantys protą. Čia jis yra skurstančiųjų pragyvenimo šaltinis, valdžios įrankis, politika, daugelio įvykių priežastis ir pasekmė. Knygoje aprašomi tie, kurie prisideda prie šios keistos sistemos kūrimo – nuo žemiausių laiptelių iki pačių viršūnių, taip pat atskleidžiama kokaino industrijos įtaka Pietų Amerikos ir Vakarų pasaulio istorijai ir politikai.

Žymaus amerikiečių rašytojo, eseisto ir žurnalisto, kilimo iš Irano, trečiasis romanas. Tai intriguojantis pasakojimas apie Maleko, universiteto dėstytojo, grįžimą į Teheraną, iš kurio dar vaikystėje su tėvu pabėgo į Ameriką. Nepaprasti įvykiai Irane, išdavystės, korupcija, represijos, nuolatiniai persekiojimai, motinos paieškos ir baimė dėl geriausio draugo, įsivėlusio į militarizuotą grupuotę, sudaro siužeto pagrindą, kuris prikausto dėmesį išskirtiniais veikėjais, atsidūrusiais sunkiai nuspėjamoje egzotiško krašto aplinkoje. Retrospekcijų būdu skaitytojas nukeliamas ir į Antrojo pasaulinio karo laikotarpį, jungiant paralelinio pasakojimo grandis apie netolimos praeities neramumų draskomą Iraną. Atsiskleidžia sudėtingi žmonių likimai atsidūrus istorinių įvykių mėsmalėje, kai reikia perkainoti nusistovėjusias draugystės, meilės, sąžinės, tėvų ir vaikų santykių moralines kategorijas, prisitaikyti prie netvaraus pasaulio diktuojamų sąlygų ir nustatytų žmonių bendravimo normų arba žūti.

Trijų knygų serija „Kraujo broliai“. Pirma knyga.

Ji gali viską pakeisti…

Rafaelis Falkonė asmeninį gyvenimą ir verslą valdo negailestingai ir šaltai. Siekdamas tik geriausio rezultato net nesuabejoja savo sprendimu į kompaniją pasikviesti genialią inžinierę Samantą Rurk. O tai, kad juos sieja ne itin maloni praeitis, – smulkmena.

Seksualus itališkas akcentas verčia jos odą šiurpti, ir ne tik todėl, kad Samanta vis dar beprotiškai geidžia jo prisilietimų. Paslaptis, kurią ji saugo, gali negrįžtamai pakeisti Rafaelio gyvenimą.

„Kardų audra“ — tai trečioji George’o R. R. Martino istorinės fantastinės epopėjos „Ledo ir ugnies giesmė“ knyga; Joje tęsiama autoriaus vaizduotės sukurto pasaulio — Septynių Karalysčių — istorija. Dėl Geležinio sosto ir valdžios prasideda pražūtingas Penkių Karalių karas, kuriame nugalėtojų nėra, o praradimai tiesiog siaubingi. Vesterosas nusiaubtas ir nuniokotas, žmonės išžudyti, net galingasis Vinterfelas sudegintas. Kiekvieno knygos veikėjo likimas pribloškia netikėtumais; Tik niekas negalvoja apie ateinančią žiemą, apie iš Šiaurės slenkančias Tamsos galias, kurios grasina praryti susiskaldžiusį kraštą ir jo gyventojus; Ir ką čia beras užauginusi savo drakonus Daneiris Targarien?

„Karalių kova“ – tai George’o R. R. Martino fantastinės epopėjos „Ledo ir ugnies giesmė“ antroji knyga; Joje tęsiama autoriaus vaizduotėje gimusio pasaulio — Septynių karalysčių — istorija. Ilgamečių karalių Targarienų giminę nuvertęs ir Geležinį sostą užgrobęs karalius Robertas Barateonas miręs. Valdžios troškimas begalinis: sosto link nuožmiai stumiasi penki karaliai, paskui save palikdami kraujo, siaubingų paslapčių ir klastingų intrigų šleifą. Septynias karalystes niokoja nuo Roberto maišto laikų neregėtas karas, įtraukęs visas kilmingąsias šeimas; O toli Rytuose paskutinioji Targarienų giminės palikuonė Daneiris iššaukė šimtus metų pasaulyje neregėtą stebuklą — tris drakonus.

„Varnų puota“ —tai ketvirtoji Georgeo R. R. Martino istorinės fantastinės epopėjos „Ledo ir ugnies giesmė“ knyga.

Joje kuriama šiurpi karo nuniokoto krašto atmosfera, o veiksmas daugiausia sukasi apie Karaliaus Uostą. Ten karaliumi paskirtas devynmetis berniukas Tome- nas, o visą valdžią užgrobusi jo motina —karalienė regentė Sersėja. Įtikėjusi kitados jai burtininkės išsakyta pranašyste, jog valdžią iš jos paverš kita karalienė, jauna ir graži, Sersėja nusprendžia pražudyti Tomeno žmoną, karalienę Mardžerę iš Tairelių giminės.

Ir pačiame Vesterose, kur maitlesiais varnais karas pavertė daugybę žmonių, rezgami nauji sąmokslai, sudaromos naujos pavojingos sąjungos ir visi keršija visiems, ypač negailestinga keistoji Akmenširdė —pilkoji moteris, vadovaujanti bastūnams. Tačiau šioje varnų puotoje svečių daug, tik nežinia, kam iš jų pasiseks išlikti gyvam.

Menotyros mokslų daktarė, žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė 2008-aisiais debiutavo istoriniu romanu Silva rerum („Baltos lankos“). Kūrinys tapo tikru literatūriniu įvykiu Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorijos specialistų, skaitytojus jis pavergė vaizdingumu ir sodria, turtinga kalba, pasakojančia apie autentišką XVII amžiaus (1659–1667 metų) atmosferą ir įvykius. Šmaikšti publicistės plunksna, grožiui ir detalėms atidi menotyrininkės akis ir humanitarės dėmesys epochos dvasinei istorijai – tai su niekuo nesupainiojamo autorės stiliaus dėmenys, teikiantys daugiasluoksnio skaitymo malonumą. 2008-aisiais romanas Silva rerum pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009-aisiais skaitytojų išrinktas Lietuvos Metų knyga ir kritikų oficialiai pavadintas viena įsimintiniausių dešimtmečio knygų. Silva rerum II – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją.

Dar ir šiandien neaišku, kas iš tikrųjų sukėlė šią katastrofą. Vieni mokslininkai mano, kad tai galėjo būti juodoji skylė, kiti teigia, jog tai didžiulė neregima materijos masė, atsibasčiusi iš Galaktikos pakraščių. Kad ir kaip ten būtų, ši nekviesta kosmoso klajūnė išplėšė dalį Prancūzijos teritorijos ir nusviedė ją tolimojon Telo planeton. Taip prasidėjo šimtų Žemės žmonių robinzonada ne itin svetingame naujajame pasaulyje...

Tik kelios salos bekraščiame vandenyne — Talasos planeta buvo tikras rojus, kuriame prieš daugybę šimtmečių įsikūrė Motininiu laivu atvykusi žmonių kolonija, kai mokslininkai nustatė, kad gan greitai Saulė pavirs nova.

Štai tuomet Talasos danguje apsireiškia milžiniškas žvaigždėlaivis „Magelanas”, gabenantis savo triumuose milijoną šaltuoju miegu miegančių paskutiniųjų Žemės gyventojų…

Sarakšo planetą atrado Baderio ekspedicija 2148 metais. Paaiškėjus, kad joje gyvena technologinę civilizaciją sukūrę humanoidai, ekspedicijos vadas nusprendžia tučtuojau nerti hipererdvėn ir pranešti apie atradimą Galaktikos Saugumo Tarybai. Kiek vėliau paaiškėja, kad Sarakšo civilizacija pergyveno termobranduolinę katastrofą. Ir štai tuomet į Sarakšą atvyksta Maksimas Kamereris, dvidešimtmetis Laisvosios Paieškos Grupės narys, neturintis jokių progresoriškų ar paprasto kontaktavimo įgūdžių…

Devynioliktą valandą laivo laiku aš praėjau pro susirinkusius aplink šulinį žmones ir nulipau metaliniais laiptais į kapsulės vidų. Joje buvo tiek vietos, kad tegalėjau pakelti alkūnes. Įsukau šlango antgalį į išsikišusį iš sienos antvamzdį, skafandras išsipūtė, ir dabar jau nebegalėjau padaryti nė mažiausio judesio. Stovėjau — tikriau tariant, kabojau — oro guolyje, susiliejęs į vieną visumą su metaliniu kiautu.

Pakėlęs akis, pro išgaubtą šulinio sienos langą pamačiau pasilenkusio Modardo veidą. Paskui veidas dingo ir pasidarė tamsu, nes viršuje kažkas uždėjo sunkų apsauginį konusą. Girdėjau, kaip aštuonis kartus sušvilpė elektriniai motorai, kurie baigė veržti sraigtus, paskui — leidžiamo į amortizatorius oro šnypštimą. Akys priprato prie tamsos. Jau išskyriau žalsvus universalaus indikatoriaus kontūrus...

V. Savčenka gimė 1933 metais Poltavoje. Pagal profesiją jis — inžinierius elektrikas. Eilę metų dirbo mokslinio tyrimo institute, yra išradimo ir mokslinių darbų puslaidininkių ir mikroelektronikos srityje autorius.

Būdamas studentu, pradėjo rašyti fantastinius apsakymus. Pirmoji mokslinė fantastinė apysaka „Juodos žvaigždės” išėjo 1960 metais. Fantastikos rinkiniuose buvo išspausdinti jo apsakymai „Profesoriaus Berno pabudimas”, „Antroji ekspedicija į Keistąją planetą”, nedidelė apysaka „Sėkmės algoritmas” ir pjesė „Naujasis ginklas”. Ukrainiečių kalba išleistos jo apysakos „Laiko šmėkla” ir „Talento valanda”.

Savo sandara romanas nevienalypis ir daugiaplanis, jame paraleliai vystomos 2 siužetinės linijos: pirmoji yra apie Šėtono apsilankymą trisdešimtųjų metų Maskvoje, o antrojoje aprašoma Jėzaus Kristaus nukryžiavimo istorija. Šie du siužetai kūrinyje yra išmoningai supinti viską atmiešiant šėtonišku grotesku, biblijine epika ir niūria sovietine satyra. O visoje šioje fantasmagorijoje subtiliai skleidžiasi keistoka, jokiam laikui ir jėgai nepavaldi Meistro ir Margaritos meilė.

Mokslinės fantastikos istorijų rinkinys:

Kelionė į žemę

Likvidacijos tarnyba

Akademija

Lorėjaus šiukšlininkas

Dėl ko verta gyventi

Bandomasis pavyzdys

Zuikis

Minimalus žmogus

Forma

Specialistas

Demonai

Pieno furgono reisas

Ritualas

„Ieškotojų ypatingasis

Trys Beno Baksterio mirtys

Globa

Žmogaus našta

Orderis žmogžudystei

Šis tas veltui

Karlailų klanas kontroliuoja tarperdvinių kirmgraužių tinklą ir Euridikės planetoje aptinka keistą gigantišką reliktą, kurį nežinia kas sukūrė. Galbūt tai svetimeivių statinys, o gal vadinamųjų postžmonių architektūrinis paveldas. Kad ir kaip būtų, šis atradimas iš esmės pakeitė visos žmonijos likimą...

Vieną dieną svetimeivių erdvėlaivis nusileido Toronto mieste greta Paleontologijos muziejaus. Iš kosminio aparato išlindęs šešiakojis, dvirankis padaras, vardu Holusas, pareiškė norą pasikalbėti su žymiausiu paleontologu. Iš pokalbio paaiškėja, kad ir Žemė, ir Holuso planeta, ir dar vienas protingų būtybių pasaulis per kelis milijardus metų patyrė penkias grandiozines katastrofas TUO PAČIU METU.

Vadinasi, kažas itin galingas (gal net visagalis) akivaizdžiai reguliuoja evoliuciją mūsų Galaktikoje. Holusas mano, kad galima pamėginti jį surasti...

Niūru ir gūdu Magijaros karalystėje. Siaubas lediniais nagais kausto žmonių sielas bei širdis. Nes piktieji goblinai pasklebė karą.

Žmonės bejėgiai prieš goblinų kliautis ir burtus.

Vienintelė viltis — nedidelė goblinų veidrodžio šukė, spinduliuose spinduliuojanti magišką galią…

Baigiantis XXIV-ajam amžiui Čabado planeton atskrido pirmieji kolonistai.

Daugumoje kolonijų nusikaltėliai būdavo arba nužudomi, arba išvaromi iš bendruomenės. Tačiau Čabado pasaulyje buvo nutarta įkurti planetą-kalėjimą.

Nemažai nusikaltėlių mirdavo. Bet kiekvieneriais metais atkeliaudavo vis naujų: rausti urvų, ieškoti naudingų iškasenų ar tiesiog medžioti nuožmių grobuonių keritų.

Po kiek laiko į Čabadą atsikraustė grupė investuotojų. Jie ėmė žvalgyti planetą, tyrinėti ir kasinėti. Netrukus aptiko milžiniškas:aukso bei sidabro gyslas.

Išvystė būdus veisti nuožmiuosius keritus — dėl jų neįtikėtinai gražaus kailio. O nusikaltėlius pavertė vergais, kuriuos „maitino” dorazino porcijomis, kad jie nepradėtu maištauti…

1939–1940-ieji metai.

Žymiausi pasaulio mokslininkai — Albertas Einšteinas, Edvardas Teleris, Leo Silardas bei kiti — iš visų jėgų stengiasi įgyvendinti „Protėjo” operaciją — susisiekti su 1975-aisiais ir sužinoti atominės bombo

s

sukūrimo paslaptį. Deja, ryšio nėra, o Adolfas Hitleris, pasirodo, sėkmingai bendrauja su 2025-aisiais ir jau seniai laiko savo rankose atominį kūjį.

1975-ieji metai.

Geležinis fašistinės Vokietijos kulnas sutrypė Europą, Aziją, Pietų Ameriką ir Afriką.

Tik JAV bei Australijoje dar rusena blausi demokratijos spingsulė. Tačiau greitai ir ji bus užgesinta.

Todėl, kad naciai jau seniai turi atominį ginklą, kuriuo netrukus nušluos JAV.

Vienintelė amerikiečių viltis — operacija „Protėjas”.

Tai superslaptas projektas grįžti į praeitį ir žūtbūt pamėginti ją pakeisti…

Žemę ištiko termobranduolinė katastrofa

Teišliko tik saujelė žmonių, net dykumų smėlis pasidarė juodas…

Gydytoją vadino Gyvate, nes savo vaistus ji išgaudavo iš gyvačių. Bet buvo dar viena, Sapnų Gyvatė, kurią veisė tik ateiviai.

Tamsūs ir bailūs žmonės užmušė Sapnų Gyvatę ir sugriovė gydytojos gyvenimą.

Vienintelė viltis — iškeliauti žygin ir surasti kitą Sapnų Gyvatę…

Negailestinga Mirties pjūtis ima šienauti žmones abiejuose laikotarpiuose.

Kas atsitiko? Ar tai naujas mirtinas paukščių gripo virusas?

Ar tai Juodoji Mirtis — viduramžių buboninis maras? Ar baisioji liga prasiskverbė iš 21-ojo amžiaus į 14-ąjį?

O gal atvirkščiai — is 14-ojo i 21-ąjį?

Visa tai reikės pergyventi ir išsiaiškinti Kivrinai, kuri, prietarų ir dvasinės tamsos apsupty, pasijus tarsi vilties angelas, apsireiškęs juodžiausią žmonijos valandą.

Kivrinai, laiko tyrimo instituto bendradarbei, išvyka į pačią tamsiausią, pačią pavojingiausią žmonijos istorijos erą, 14-ąjĮ šimtmetį, atrodė neką baisesnė už daugybę skiepų bei imuniteto stiprinimo programą.

Projekto vadovams 21-ojo amžiaus Oksforde viskas atrodė kur kas sudėtingiau — painūs apskaičiavimai, prietaisų kalibravimas, tikslaus grįžimo taško nustatymas.

Staiga pasaulį — ir tą 21-ojo amžiaus, ir tą 14-ojo — ištinka siaubinga katastrofa.

Kivrinai, laiko tyrimo instituto bendradarbei, išvyka į pačią tamsiausią, pačią pavojingiausią žmonijos istorijos erą, 14-ąjĮ šimtmetį, atrodė neką baisesnė už daugybę skiepų bei imuniteto stiprinimo programą.

Projekto vadovams 21-ojo amžiaus Oksforde viskas atrodė kur kas sudėtingiau — painūs apskaičiavimai, prietaisų kalibravimas, tikslaus grįžimo taško nustatymas.

Staiga pasaulį — ir tą 21-ojo amžiaus, ir tą 14-ojo — ištinka siaubinga katastrofa.

Stanislavas Lemas gimė Lvovo mieste, tuo metu priklausiam Lenkijai (dabar — Ukrainai), Sabinos Woller ir Samuelio Lemo šeimoje. Lemas buvo žydų kilmės, tačiau auginamas kaip katalikas, o vėliau save laikė ateistu. Lvovo universitete 1939–1941 m. studijavo mediciną. Per Antrąjį pasaulinį karą ir nacių okupaciją Lemas išvengė persekiojimo dėl savo kilmės, nes turėjo netikrus dokumentus. 1946 m. Stanislavas Lemas persikėlė iš Sovietų Sąjungos okupuotos teritorijos į Krokuvą ir tęsė medicinos studijas Jogailos universitete. Kad išvengtų karo gydytojo tarnybos, Lemas nelaikė baigiamųjų egzaminų, todėl tik gavo pažymėjimą, kad studijas baigė. Dirbo asistentu mokslinėje institucijoje ir laisvu laiku ėmė rašyti. 1946 m. Stanislavas Lemas debiutavo kaip poetas, taip pat išleido keletą romanų. 1951 m. išleido pirmąjį mokslinės fantastikos romaną — „Astronautai” (Astronauci). 1956 m. išleistas kitas romanas — „Magelano debesis” — paties autoriaus vėliau buvo vertinamas kaip menkavertis, tačiau tuo pačiu tai buvo kūrinys, pastūmėjęs Stanislavą Lemą ir toliau rašyti. 1957 m. Stanislavas Lemas išleido pirmąją negrožinę filosofinę knygą „Dialogai" (Dialogi), o po ketverių metų, 1961-aisiais, pasaulį išvydo pats žymiausias Lemo darbas — „Soliaris”. Tačiau tarptautinės šlovės pirmiau susilaukė kitas Stanislavo Lemo veikalas — trumpų apsakymų serija „Kiberiada”, pasakojantis apie pasaulį, valdomą robotų ir kitų intelektualių mašinų.

1977 m. Stanislavas Lemas tapo Krokuvos garbės piliečiu, o 1981 m. gavo garbės laipsnį iš Vroclavo Politechnikos, vėliau iš Opolės, Lvovo ir Jogailos universitetų. 1981 metų gruodžio mėnesį Lenkijos Liaudies Respublikoje įvedus karinę padėtį, Stanislavas Lemas išvyko į Berlyną, o paskui išvažiavo į Vieną ir grįžo tik 1988-aisiais.

Amerikiečių rašytojo fantasto romanas apie inžinierių išradėją, kuris savo priešų užmigdomas šaltuoju miegu. Pabudęs po trisdešimties metų, jis randa būdą grįžti atgal, tačiau praeityje nepasilieka, nes ateitis visada gražesnė.