Maxima Library

The “Back Cover” information for this book is quite misleading. This is only “science fiction” in the most literal sense of the phrase — it is fiction about science. The single fantastical element is only theorized — a Sender of the message in question. The book is cerebral in nature, which makes me question why exactly it is referred to as a “thriller” on the back cover. . though there is a tension in the book, like in most good literature, I would not choose to describe it as a “thriller”. The most thrilling thing about this book is that there exists an author who is willing to explore topics as diverse as psychology, morality, linguistics, physics, mathematics, ethics, and philosophy in one book. This is a more thoughtful, realistic, and rewarding book than others in the same vein such as Sagan’s

Contact

.

After crash-landing on an alien planet known as Eden, the crew of a spaceship begins to explore — and hopelessly misinterpret — the strange surroundings. In this stylistic departure from his usual satirical, antic approach… Lem creates an intricately detailed exotic environment in a thoughtful, often exciting story.

Широко відомі науково-фантастичні романи видатного сучасного польського письменника малюють картини гіпотетичного контакту землян з іншопланетними цивілізаціями: драматичний пошук взаєморозуміння з розумною істотою планети Соляріс — мислячим Океаном («Соляріс») і з наділеними високорозвиненим інтелектом дуплексами — мешканцями планети Едем («Едем»).

В романах сміливо й гостро ставляться серйозні філософські, соціальні та моральні проблеми, значення яких особливо зростає в епоху науково-технічної революції.

Stanislavas Lemas gimė Lvovo mieste, tuo metu priklausiam Lenkijai (dabar — Ukrainai), Sabinos Woller ir Samuelio Lemo šeimoje. Lemas buvo žydų kilmės, tačiau auginamas kaip katalikas, o vėliau save laikė ateistu. Lvovo universitete 1939–1941 m. studijavo mediciną. Per Antrąjį pasaulinį karą ir nacių okupaciją Lemas išvengė persekiojimo dėl savo kilmės, nes turėjo netikrus dokumentus. 1946 m. Stanislavas Lemas persikėlė iš Sovietų Sąjungos okupuotos teritorijos į Krokuvą ir tęsė medicinos studijas Jogailos universitete. Kad išvengtų karo gydytojo tarnybos, Lemas nelaikė baigiamųjų egzaminų, todėl tik gavo pažymėjimą, kad studijas baigė. Dirbo asistentu mokslinėje institucijoje ir laisvu laiku ėmė rašyti. 1946 m. Stanislavas Lemas debiutavo kaip poetas, taip pat išleido keletą romanų. 1951 m. išleido pirmąjį mokslinės fantastikos romaną — „Astronautai” (Astronauci). 1956 m. išleistas kitas romanas — „Magelano debesis” — paties autoriaus vėliau buvo vertinamas kaip menkavertis, tačiau tuo pačiu tai buvo kūrinys, pastūmėjęs Stanislavą Lemą ir toliau rašyti. 1957 m. Stanislavas Lemas išleido pirmąją negrožinę filosofinę knygą „Dialogai" (Dialogi), o po ketverių metų, 1961-aisiais, pasaulį išvydo pats žymiausias Lemo darbas — „Soliaris”. Tačiau tarptautinės šlovės pirmiau susilaukė kitas Stanislavo Lemo veikalas — trumpų apsakymų serija „Kiberiada”, pasakojantis apie pasaulį, valdomą robotų ir kitų intelektualių mašinų.

1977 m. Stanislavas Lemas tapo Krokuvos garbės piliečiu, o 1981 m. gavo garbės laipsnį iš Vroclavo Politechnikos, vėliau iš Opolės, Lvovo ir Jogailos universitetų. 1981 metų gruodžio mėnesį Lenkijos Liaudies Respublikoje įvedus karinę padėtį, Stanislavas Lemas išvyko į Berlyną, o paskui išvažiavo į Vieną ir grįžo tik 1988-aisiais.

Un glont trebuia sa nimereasca pe campul acela de tragere si un individ oarecare trebuia sa nimereasca in miezul acestei probleme. Si daca e asa, atunci, indiferent de autor si de editor, aparitia acestei carti este si ea o certitudine matematica.

Соляріс — найвідоміший роман Станіслава Лема. Саме з нього почалася світова слава письменника. "Соляріс" вважається класикою science fiction, його перекладено безліччю мов і двічі екранізовано режисерами зі світовими іменами. Інтелектуальна та емоційна сила історії випробування Людських почуттів у драмі пізнання Нелюдського є такою, що її перекладали і ще перекладатимуть, видавали і ще видаватимуть, екранізували і ще екранізуватимуть…

Aufgrund eines Berechnungsfehlers bohrt sich das Raumschiff in die Oberfläche des Planeten Eden.

Während der Zeit, in der die sechs Besatzungsmitglieder ihr Schiff wieder instand setzen, unternehmen sie einige Expeditionen, und es gelingt ihnen, sich schließlich mit einem der seltsamen Doppelwesen, die diesen Planeten bewohnen, zu verständigen. Die unheimliche Tyrannei, mit der sie auf diese Weise Bekanntschaft machen, veranlaßt sie zu der Überlegung, ob die Edenbewohner befreit werden könnten und sollten — was sie dann aber doch nicht verantworten zu können glauben. „Der Pole Stanislaw Lern gilt als einer der bedeutendsten Science-Fiction-Autoren des Ostblocks — zu Recht. Denn obwohl es offensichtlich ist, daß hier mancherlei höchst irdische Probleme ins Weltall projiziert werden (und dieser utopische Roman einer außerirdischen Zivilisation daher möglicherweise auch seinen politischen Stellenwert hat), obwohl Lems wissenschaftlich-technisches Vokabular einiges an Wissen auch vom Leser fordert — seine Phantasie ist hinreißend und unerschöpflich, seine Kunst, mit unterkühlten Stilmitteln Spannung aufzubauen und Konflikte dramatisch zuzuspitzen, vollendet.“ (Mannheimer Morgen)

Новий роман сучасного польського письменника-фантаста. Колишній астронавт веде слідство з метою виявлення причин серії таємничих смертей. Захоплююча фабула дала можливість письменникові сформулювати судження про вплив науки на розвиток сучасної і майбутньої цивілізації.

Staņislavs Lems dzimis 1921. gadā Ļvovā. Tur viņš pabeidza vidusskolu un sāka studēt medicīnu. Karš pārtrauca S. Lema studiju gaitas. Pēc Polijas atbrīvošanas Lems Krakovā pabeidza medicīnas studijas un pievērsās rakstniecībai.

Staņislava Lema pirmais solis zinātniskās fantastikas jomā bija grāmata «Astronauti». Šajā virzienā gāja viņa daiļrades tālākais attīstības ceļš. Viņš sarakstījis ap 20 grāmatu, kurās dziļa zinātniska doma savijas ar neparastu iztēles bagātību. S. Lema grāmatas tulkotas vairāk nekā divdesmit pasaules valodās. Lūk, daži S. Lema daiļdarbi, kuru slava aizskanējusi tālu aiz Polijas robežām: «Astronauti», «Magelāna mākonis», «Solāris», «Atgriešanās no zvaigznēm», «Edena», «Robotu pasakas», «Neuzvaramais», «Zvaigžņu dienasgrāmatas».

S. Lemu interesē ne vien zinātniskā fantastika, bet arī mūsdienu tematika. Viņš ir uzrakstījis romānu «Laiks, kas nav bijis veltīgs», autobiogrāfisko stāstu «Augstā pils», kā arī filozofiskās esejas «Dialogi» un «Summa Technologiae».

Par panākumiem rakstniecībā Staņislavs Lems 1957. gadā iepelnījās Krakovas pilsētas balvu, bet 1965. gadā saņēma Polijas Kultūras un mākslas ministra prēmiju.

Stāstā «Solāris» grupa zinātnieku, kas ieradušies no Zemes, cenšas nodibināt kontaktu ar planētas Solāris saprātīgo matēriju. Uz Solāris šī saprātīgā matērija ir okeāns — gigantisks augsti organizētas plazmas receklis. Okeāns spēj iedzīvināt materiālos tēlos spilgtākos iespaidus, kas glabājas cilvēka apziņā.

S. Lems savā darbā centies parādīt, ar kādām neparedzētām grūtībām jāsastopas pētniekiem, saskaroties ar citu pasauļu saprātīgajām būtnēm.

El Invencible,

un poderoso crucero estelar, llega al planeta Regis III con la misión de investigar las causas de la extraña desaparición de uno de sus gemelos,

El Cóndor.

Página a página Lem describe con detalle el árido entorno de Regis III, el tenso ambiente que se vive en la expedición, el desazonador encuentro de los restos de

El Cóndor,

y la progresiva resolución del misterio...

Der Roman behandelt eines der zentralen Themen Stanislaw Lems: die Möglichkeit völlig fremden, dem menschlichen nicht mehr vergleichbaren Bewusstseins, völlig fremder Systeme intelligenten Lebens, völlig fremder Existenzformen und die Auseinandersetzung mit ihnen. Der Roman imaginiert die jahrzehntelangen Versuche einer zukünftigen Menschheit, eine Lebensform zu ergründen, die wie ein riesiges Meer aus Plasma einen ganzen Planeten erfüllt. Der lebende Ozean vermag es, die geheimste Schuld von Menschen in deren Psyche ausfindig zu machen und zu reproduzieren. Im Falle des Erzählers ist es der Tod seiner jungen Frau, an dem er sich schuldig fühlt.

Das Raumschiff „Der Unbesiegbare“ trifft nach langer Reise auf einem fremden Planeten ein, um dort den Verbleib seines verschollenen Schwesterschiffes „Kondor“ zu untersuchen.

Am Anfang sieht der Planet noch friedlich und unbewohnt aus, und die Mannschaftsmitglieder spekulieren, was wohl mit dem Schwesterschiff passiert ist — bis es aufgefunden wird und sich herausstellt, dass die Besatzung ohne Kampf an einem vollständigen Gedächtnisverlust zugrundegegangen ist.

Mit der Zeit wird der Verursacher des Unglücks gefunden: Eine unbekannte Alienspezies. Es handelt sich dabei um Heerscharen kleiner metallischer Roboter-Fliegen, die sich je nach Bedrohung zu Einheiten variabler Größe zusammenschließen und mittels enorm starker magnetischer Felder Gehirne und Rechenanlagen so belasten können, dass diese funktionsunfähig werden, was sich beim Menschen als vollständiger Gedächtnisverlust darstellt.

Der

Unbesiegbare

ist ein Raumschiff mit wissenschaftlicher Abteilung an Bord, in der fast alle Disziplinen vertreten sind — nach umfangreichen, insbesondere geologischen Nachforschungen und vielen Spekulationen scheint die plausibelste Theorie zu sein, dass die Flugroboter im Rahmen einer „toten Evolution“ entstanden sind. Die Maschinen stammen selbst nicht von dem Planeten, sondern wurden „eingeschleppt“ und haben sich weiterentwickelt, wobei sich die unendlich flexiblen Mikrosysteme gegenüber allen anderen Arten, inklusive der lokalen Fauna und Flora, durchgesetzt haben.

Als sich herausstellt, dass eine Kommunikation mit dieser „Nekrosphäre“, wie die Wissenschaftler die Roboter-Fliegen-Zivilisation taufen, nicht möglich ist, steht der Kommandant des Unbesiegbaren vor einer schweren Entscheidung: Nach Angriffen auf verschiedene Expeditionen auf dem Planeten werden nach einem schweren Gefecht und einer fast gescheiterten Rettungsexpedition immer noch Besatzungsmitglieder vermisst. Kann er noch einen Rettungsversuch riskieren?

In seinem Roman Transfer (auch erschienen unter dem Titel Rückkehr von den Sternen) von 1961 beschreibt Stanisław Lem eine futuristische Gesellschaft, in der alle Menschen durch eine Behandlung bei der Geburt ihre aggressiven Instinkte aufgegeben haben. Die Erzählperspektive ist die des Piloten Hal Bregg, der von einem 10-jährigen Raumflug zurückkehrt, währenddessen die Erde durch die Zeitdilatation 127 Jahre in die Zukunft gelangt ist. Er begegnet der Schauspielerin Aen Aenis, die die gehobene oberflächliche Lebensweise der Gesellschaft verkörpert und dem Mädchen Eri, in das Bregg sich verliebt...

La nave interplanetaria Prometeo llega a la Tierra tras un viaje científico de diez años, aunque por la relatividad, en el planeta han pasado ciento veintisiete. Los supervivientes llegan a un mundo en que se ha implantado la betrización, operación que hace imposible concebir la agresividad. Es una sociedad segura, cómoda, pero en la que han desaparecido las ansias de aventura. El protagonista, Hal Bregg, se siente como un cavernícola en un mundo que no entiende, tras dedicar su vida a algo que al resto de la gente le parece una locura. Compra una casa apartada y se dedica a estudiar y a boxear con su compañero Olaf, hasta que se enamora de su vecina, con la que acaban juntos tras un inicio en que él intenta suicidarse y ella le teme. Cuando descubre que el resto de astronautas se prepara para otra misión, él decide quedarse.

La novela empieza con la llegada a Solaris del psicólogo Kris Kelvin, venido a esclarecer recientes problemas de conducta en la tripulación de la única estación de observación solariana. Pronto se percata de que las cosas no van bien, al notar el desorden y abandono de las instalaciones y la conducta errática de los dos tripulantes que sobreviven. El primero que ve (Snaut) lo recibe con miedo y recelo y el segundo (Sartorius) rechaza salir de su habitación. El que debería ser el tercero, Gibarian, se había suicidado pocos días antes de su llegada. Snaut le advierte de manera críptica sobre "los visitantes". Para entender lo que les pasa a sus compañeros, Kelvin baraja hipótesis como la del envenamiento por infiltración de la tóxica atmósfera del planeta. Pronto Kris descubre que cosas realmente extrañas suceden en Solaris, al ver a personas que no deberían estar allí. Sin mucha dilación, su visitante aparece. Al despertar de su primera noche de sueño, Hari, su mujer muerta por suicidio aparece junto a él, sin recordar en apariencia nada más que su vida con Kelvin.

Devynioliktą valandą laivo laiku aš praėjau pro susirinkusius aplink šulinį žmones ir nulipau metaliniais laiptais į kapsulės vidų. Joje buvo tiek vietos, kad tegalėjau pakelti alkūnes. Įsukau šlango antgalį į išsikišusį iš sienos antvamzdį, skafandras išsipūtė, ir dabar jau nebegalėjau padaryti nė mažiausio judesio. Stovėjau — tikriau tariant, kabojau — oro guolyje, susiliejęs į vieną visumą su metaliniu kiautu.

Pakėlęs akis, pro išgaubtą šulinio sienos langą pamačiau pasilenkusio Modardo veidą. Paskui veidas dingo ir pasidarė tamsu, nes viršuje kažkas uždėjo sunkų apsauginį konusą. Girdėjau, kaip aštuonis kartus sušvilpė elektriniai motorai, kurie baigė veržti sraigtus, paskui — leidžiamo į amortizatorius oro šnypštimą. Akys priprato prie tamsos. Jau išskyriau žalsvus universalaus indikatoriaus kontūrus...

As dezenove horas, hora da nave, fui para a área de lançamento. Em volta dos poços, os homens ficaram em filas para me deixar passar. Desci uma escada e entrei na cápsula.

No interior da estreita cabine, eu mal podia afastar os braços do corpo. Fixei o tubo da bomba à válvula do meu escafandro, que se encheu rapidamente. A partir desse instante, fiquei impossibilitado de fazer qualquer movimento. Lá estava eu de pé, ou melhor, suspenso, envolto no meu macacão espacial integrado na carapaça metálica.

Olhei para cima. Vi, através do globo transparente, uma parede lisa e, bem no alto, a cabeça de Moddard inclinada sobre a abertura do poço. Moddard desapareceu e, bruscamente, fezse noite. O pesado cone protetor havia sido colocado no lugar. Ouvi oito vezes seguidas o zumbir dos motores elétricos que apertavam as porcas e depois o chiado do ar comprimido nos amortecedores. Meus olhos começaram a se habituar à escuridão. Divisei a moldura fosforescente do único medidor…

Fedélzeti idő szerint tizenkilenc órakor búcsút intettem az akna körül állóknak, és lemásztam a fémlétrán a fülkébe. Éppen annyi hely volt benne, hogy a könyökömet fölemelhessem. Űrruhám csatlakozóját a falból kiálló vezetékbe illesztettem, a szkafander felfúvódott, és moccanni sem engedett többé. A fémburokkal egy testté válva álltam — vagyis inkább lógtam — a levegőágyban.

Felpillantottam: a domború ablakon át az akna fala látszott, még feljebb pedig az akna fölé hajló Moddard arca. De rögtön el is tünt, és sötét lett, mert leeresztették a súlyos védőkupolát. Nyolcszor egymás után felbúgtak a csavarokat meghúzó villanymotorok. Aztán sziszegő hang jelezte, hogy levegőt bocsátanak a rezgéscsillapítókba. Szemem lassan hozzászokott a sötétséghez. Már láttam az egyetlen mérőóra halványzöld körvonalát...

A “Legyőzhetetlen” másodosztályú cirkáló, a Lant csillagképbeli támaszpont legnagyobb egysége, fotonmeghajtással szelte át a csillagzat szélső ívnegyedét. A nyolcvanhárom főnyi legénység a központi fedélzet alagút-hibernátorában aludt. Mivel aránylag rövid volt az útvonal, a teljes hibernáció helyett csupán olyan mély alvást idéztek elő, hogy a test hőmérséklete ne süllyedjen tíz fok alá. A vezetőfülkében csak automaták dolgoztak. Látómezejükben a célkereszten a nap korongja feküdt, amely nem volt sokkal fényesebb a közönséges vörös törpe csillagoknál. Amikor karimája már a fél képernyőt eltakarta, az annihilációs folyamat lefékeződött. Egy darabig az egész űrhajóban halálos csend uralkodott. Hangtalanul dolgoztak a klimatizáló berendezések és a számítógépek. Megszűnt az a finom remegés is, mely a hajó farából kiáramló fényoszlop sugárzásától keletkezik. Ez hajtotta eddig előre a hajót, és végtelen hosszúságú pengeként hasított a homályba. A néma és látszólag üres Legyőzhetetlen a tehetetlenségi erő következtében még mindig fénysebességgel száguldott…

Hvězdolet Nepřemožitelný je vyslán, aby na planete Regis III pátral po ztracené sesterské lodi Kondor. Na první pohled obvyklá space opera o průzkumu vesmíru a cizích planet. Ale protože tento román napsal Staníslaw Lem, velmi rychle se prvoplánové dobrodružství změní v hlubokou sondu do jednání a mysli člověka, postaveného tváří v tvář neznámému, naprosto nepochopitelnému pseudoživotu. Stanisíawu Lemoví, světové uznávanému autorovi románů jako například Solaris či Příběhy pilota Pirxe, se již před více než čtyřiceti lety podařilo vytvořit dílo, které se v kontextu ostatní světové vědecké fantastiky nemá za co stydět. Myslíme si, že román Nepřemožitelný je jedním z mála dél východoevropských spisovatelů, které si bezesporu zaslouží zařazení do naší řady Mistrovská díla sci-fi. A hlavně, neztratil nic na čtlvosti ani pro dnešního čtenáře.

Hall Bregg é um homem sem mundo, um astronauta que regressa duma missão no espaço e encontra a Terra Irreconhecível. Apesar de só terem passado dez anos biológicos, na Terra já decorreram cento e vinte e sete. As cidades estão construídas com uma tecnologia que ele desconhece, os hábitos sociais estão completamente alterados; é ministrada aos seres humanos, na infância, uma droga que neutraliza os seus impulsos agressivos. Como conseguirá um astronauta — que representa o pioneirismo — adaptar-se a uma civilização onde não se corre o menor risco, onde as pessoas se tornam menos cultivadoras do prazer e da juventude, esquecendo-se der que significa sonhar ou ambicionar? Hall Bregg irá lutar por se adaptar e encontrar um lugar para si próprio.

Tras un accidentado aterrizaje en la superficie del planeta Edén, los seis miembros de la tripulación de una nave espacial consiguen tomar contacto con las criaturas que lo pueblan, sometidas, a su entender, a una tenebrosa tiranía. Tal es el planteamiento del que parte Stanislaw Lem para enfrentarnos a una realidad ajena y plantear así, más allá de la peripecia del propio relato y de acuerdo con su inquietud por la dimensión filosófica del ser humano, una serie de interrogantes que no nos resultan desconocidos:

¿Es lícito imponer a unos datos objetivos un análisis sesgado inevitablemente por las concepciones y experiencia de otra cultura? ¿Hasta qué punto puede intervenirse en un ámbito extraño atendiendo sólo a motivos, intereses y emociones propios e ignorando la dinámica en que se mueve aquél?

Como siempre que nos enfrentamos a otra cultura, a otra civilización, existen como mínimo dos posibles perspectivas, ambas igualmente válidas: la del que observa y la del que es observado. EDEN — publicada en 1974 — nos recuerda esta realidad tan elemental, como a menudo olvidada, dentro de un relato que desborda fantasía y en el que Lem hace gala una vez más de su capacidad fabuladora y su dominio de los recursos literarios.

Kosmiczny krążownik drugiej klasy Niezwyciężony ląduje na planecie Regis III. Celem przybycia statku kosmicznego jest odszukanie Kondora — bliźniaczej jednostki, która lądowała tu wcześniej i z którą stracono łączność. Zachowując najwyższe środki bezpieczeństwa załoga rozpoczyna poszukiwania. Jednocześnie naukowcy przystępują do badań planety, starając się określić źródła potencjalnego zagrożenia. W trakcie poszukiwań zaginionego okrętu odkryte zostają nieznane konstrukcje, tworzące prawdopodobnie odpowiednik ziemskiego miasta. Podczas gdy grupa badaczy dokonuje zwiadu ruin, trzysta kilometrów dalej odnaleziony zostaje Kondor.

Герой роману космонавт Халь Брег довгий час літав на космічному кораблі в міжзоряному просторі. І коли через сто двадцять сім років Брег повернувся з далеких світів на Землю, його чекали незвичайні пригоди й несподіванки — адже цілком змінилося життя, побут і звичаї людей.

Первая научно-фантастическая книга Станислава Лема, опубликованная в 1951 году (в переводе на русский — в 1955). Роман посвящён первому космическому полету на Венеру, агрессивные обитатели которой сначала предприняли неудачную попытку вторжения на Землю (взрыв «Тунгусского метеорита»), а затем самоистребились в ядерной войне, оставив после себя бессмысленно функционирующую «автоматическую цивилизацию». Несмотря на некоторый схематизм и перегруженность научными «обоснованиями», роман сыграл в развитии польской фантастики роль, аналогичную роли «Туманности Андромеды» Ивана Ефремова в советской литературе.